Retai kam pavyksta nugyventi gyvenimą be vaistų ir medikų, kurie pastaraisiais metais tapo ne tik mūsų laikų herojais, bet ir labiausiai kritikuojama visuomenės dalimi. Medikas – ne profesija, o pašaukimas, todėl tikimės iš jų daugiau, nei gali duoti vienas žmogus kitam, atlikdamas savo pareigas. Ypač tokiais kritiniais atvejais, kai iškyla gyvybės – mirties klausimas. Šilalėje tokiais atvejais durys į viltį pirmiausia atsiveria ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje, kuriame dirba ir vyresnioji slaugytoja Laima Bernotienė.
Neseniai šios medikės pavardė skambėjo įteikiant „Auksinės gilės“ apdovanojimus labiausiai rajono bendruomenei nusipelniusiems žmonėms. Laima ir šiandien klausia savęs, kodėl būtent jai tas apdovanojimas skirtas. Bet žinantys, kad jau 33 metus Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje ji padeda mūsų krašto žmonėms ir 15 metų organizuoja šio skyriaus darbą, atlikdama vyresniosios slaugytojos pareigas, džiaugiasi, jog tokie žmonės pastebimi bei įvertinami.
Pasak Šilalės ligoninės direktoriaus Osvaldo Šarmavičiaus, sklandus Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus darbas be L. Bernotienės yra sunkiai įsivaizduojamas. Per pandemiją, kai sirgo daug medikų ir reikėjo sukti galvą, kas juos pakeis, jai teko patys didžiausi iššūkiai suvaldyti pacientų srautus, organizuoti skubią pagalbą taip, jog sergantiems žmonėms reikėtų kuo mažiau laukti. Būtent laukimas ligoniams kelia didžiausią stresą, jis iššaukia nerimą, net pyktį. Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje visi norėtų kuo greičiau atsikratyti skausmo, pajusti palengvėjimą. Pasak L. Bernotienės, jei tik įmanoma, pagalba suteikiama iškart, nors kai vienu metu atvežami keli sunkūs ligoniai, atvyksta karščiuojančių, patyrusių traumas, dviejų čia dirbančių slaugytojų rankų neužtenka. O dar yra valanda, kurios reikia atlikti tyrimus, dažnai užtrunka ir gydytojo konsultacija – juk skyriuje jis dirba vienas. Todėl laukiamajame Laima pirmiausia pataria turėti kantrybės.
„Neabejoju, kad visi sulauks pagalbos, o jei pritrūksime galimybių padėti, gydytojas išsiųs į Tauragės ar Klaipėdos ligonines. Dirbu slaugytoja, žinau, jog visada matome, kam pagalbos reikia pirmiausia – jei žmogui skauda krūtinę ar pilvą, jį palikusios nepulsime kažkam bintuoti koją. Nors dirbame tik dviese, matome visus atėjusius ir įvertiname, kam pagalba būtina anksčiau. Žinoma, Skubios pagalbos skyriuje kiekvienas norėtų, kad visas dėmesys būtų skiriamas tik jam“, – pripažįsta L. Bernotienė.
Pasak vyresniosios slaugyto- jos, kaip gerai ir greitai pagalba teikiama Šilalėje, supranta tik tie, kuriems teko po 4–5 valandas prasėdėti Klaipėdos ar kitų didžiųjų miestų ligoninėse ir pajusti, kad ten nelabai kam rūpi. Bet ji neslepia: kai atvejis tikrai rimtas, gali būti reikalinga operacija, geriausia iš karto vykti į didesnes ligonines, negaištant laiko Šilalėje, nes čia niekas neoperuos ir nereanimuos. Todėl svarbiausia pačiam ligoniui ar jo artimiesiems teisingai įvertinti susi- dariusią situaciją.
„Greitosios pagalbos medikai veža mums ir smarkiai nukentėjusius, širdies priepuolius patyrusius, avarijose sužalotus žmones, nors reanimacijos paslaugų ligoninė neteikia. Bet visko atsitinka, prireikia ir gaivinti – pasiseka, jei tuo metu ligoninėje dirba direktoriaus pavaduotoja, gydytoja reanimatologė Jolanta Milišiūnienė. Kur bebūtų, iškart atlekia, ką gali, viską padaro – ne vienam žmogui esame išgelbėję gyvybę, nes reanimobilis iš Klaipėdos atvažiuoja tik po 3–4 valandų“, – sako L. Bernotienė.
Dirbti Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje Laima pradėjo vos 21-erių, baigusi medicinos mokyklą. Džiaugėsi, kad nereikės sėdėti registratūroje ar nešioti gydytojams pacientų kortelių, nes norėjo tapti tikra sesele, kaip anuomet buvo vadinamos slaugytojos. Bet pirmą dieną taip drebėjo rankos, kad geraširdė slaugutė pati pasisiūlė užbintuoti pacientui koją. Laima prisimena, jog anuomet niekas jaunų slaugytojų nepasitikdavo ir niekas nepasakydavo, ką ir kaip daryti. Atėjusi į ligoninę, kurio- je nieko nepažįsta, turėjo pati viską susirasti bei sužinoti. Sąlygos buvo kuklios: spintelė vaistams bei švirkštams susidėti ir kušetė ligoniui paguldyti. Moterys net neturėjo vietos persirengti, naudojosi tuo pačiu tualetu su ligoniais. Bet kolektyvas buvo draugiškas, niekas nepyko, nesibarė, kad kažko nepadarė ar nemokėjo.
Ir žmonės anuomet atrodė kantresni, labiau tikėjo medikais, nes nebuvo interneto ir patys nesigydė. Dabar ligoninėje sąlygos labai geros, prie kiekvienos lovos stovi gyvybinius parametrus rodantys monitoriai, atliekami būtiniausi tyrimai, dėl kurių neretai ir atvažiuojama į Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių, kad poliklinikoje nereikėtų laukti eilių. Todėl retą parą į šį skyrių atvyksta mažiau nei 25 pacientai.
L. Bernotienė pripažįsta, jog niekada neieškojo galimybių dirbti kitame kuriame nors ligoninės skyriuje, nors girdėdavo koleges sakant, kad ten lengviau, o ir į Priėmimo ir skubios pagalbos skyrių iš kitų skyrių nė viena nenorėdavo pereiti dirbti. Tiesa, tuo metu, kai augino vaikus ir naktiniai budėjimai atrodė lyg iš jų pavogtas laikas, buvo kilusi mintis pasilikti tik vyresniosios slaugytojos pareigas. Bet dabar džiaugiasi, jog lengvesniu gyvenimu nesusigundė. Neįsivaizduoja savęs, atliekančios vien tik popierines pareigas – sudarančios grafikus, užsakančios vaistų, skaičiuojančios pinigus. O sunkiau ar lengviau dirbti Priėmimo ir skubios pagalbos skyriuje nei kituose ligoninės padaliniuose, Laima tikina ir dabar nežinanti.
„Mūsų skyriuje daugiau netikėtumų ir streso, bet paprasčiau: padarai tyrimus, suleidi vaistus, pastatai lašelinę ir išsiunti pacientą į kitą skyrių arba kitą ligoninę. Jau seniai į darbą važiuoju be nerimo, nes patirtis išmokė į visas situacijas žiūrėti profesionaliai. Kai žinai, ką daryti, darai iškart, net jei gydytojas užtrunka su kitu ligoniu. Be to, nesi vienas lauke karys, dirbame dviese, galime pasitarti, padėti viena kitai“, – teigia Laima.
Iš Šilalės ligoninės ji viena pirmųjų išvyko studijuoti slaugos mokslų į Klaipėdos universitetą. Norėjo žinių, kurias ga- lėtų pritaikyti darbe, todėl studijoms negailėjo laiko ir pinigų. Dabar, kai jos jau senokai baigtos, L. Bernotienė sako, jog vyresniosios slaugytojos darbe nedaug tepritaikė naujovių, bet studijos suteikė daugiau pasitikėjimo savimi, praturtino žiniomis. Laima ir savo bendradarbes ragina naudotis kiekviena proga sužinoti daugiau. Beveik visos šio skyriaus slaugytojos jau arba įžengė į šeštą dešimtį, arba jau atšventė jubiliejų, bet yra kaip niekas kitas jaunatviškos.
„Jos viską gali, visur suspėja, viską padaro, tik kartais pradeda nepasitikėti savimi, kai reikia prisitaikyti prie naujų reikalavimų. Skatinu mokytis, duoti darbo smegenims, kad neateitų Alzhaimeris“, – juokiasi Laima, negailinti gerų žodžių kolegėms.
Tarp daugybės padėkų jos kabinete kabo ir liudijimas, jog yra apdovanota medaliu „Už reikšmingą indėlį Lietuvos žmonių sveikatai“, kurį buvęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga skyrė labiausiai prie koronaviruso pandemijos suvaldymo prisidėjusiems medikams. Laima tikina, kad norėtų, jog šio apdovanojimo liudijime nebūtų jos pavardės, nes nuopelnai priklauso ne jai vienai, o visam ligoninės Priėmimo ir skubios pagalbos skyriaus personalui. Koronavirusas tapo iš- bandymu visiems ligoninės medikams. Daugelis ir patys sunkiai sirgo, ir savo artimuosius laidojo, o po tokių praradimų skaudančia širdimi turėjo rūpintis nesibaigiančiu srautu pagalbos ateinančiais žmonėmis. Baisiausia būdavo išgirsti, jog tie, kuriems iš visų jėgų stengėsi padėti, kuriuos guodė ir ramino, kad viskas bus gerai, neišgyveno...
Tokia patirtis negali nepalikti pėdsakų net ir visko patyrusiose medikų širdyse. L. Bernotienė sako, jog vienintelis jos noras yra geriau vieniems kitus suprasti. Tuomet ir medikams būtų lengviau dirbti, ir pacientai būtų labiau patenkinti, ir mažiau atsirastų tokių, kuriems atrodo, kad ligoninė Šilalei nereikalinga. Galvojantiems ne tik apie save, pasak L. Bernotienės, neturėtų būti sunku suvokti, jog tai, kas jaunam atrodo niekai, senam ir sergančiam tampa neįkopiamu kalnu.
Daiva Bartkienė
„Šilalės artojo“ korespondentė